“Kodėl tau čia raudona? Kas tau atsitiko?” – kartą, eidamas pro šalį, paklausė mano tėvas, kuris gyvenime nėra pastabus ir tuo labiau savo pastebėjimais besidalinantis žmogus. Jis iš tų vyrų, kuris, moteriai nusidažius plaukus, tarsteli: “Susišukavai ar kaip?”.

Dabar jo žodžiai dūrė tiesiai į mano veido raudonį, kurį aš kasdien uoliai maskuodavau biria pudra.

Nežinau, kada tiksliai ir nuo ko paraudusi veido oda tapo vizualiai taip ryškiai matoma. Pirmuosius ženklus pastebėjau žiemą. Oda aplink nosį parausdavo ir nors įėjus į patalpą palaipsniui intensyvumas sumažėdavo, raudonis vis dėlto visiškai neišnykdavo. Vėliau raudona veido oda aplink nosį išlikdavo ir vasarą. Metams einant raudonumas vis labiau ryškėdavo, tad nežinodama, ko griebtis, įsigijau maskuojantį pieštuką, vėliau – birios pudros ir šepetėlį. Situacija, mano akimis žvelgiant, atrodė geresnė, tačiau vis tiek teko pripažinti, kad raudonis šviečia ir per pudros sluoksnį.

Žiūrėti į veidrodį tapo nemalonu ir nepatogu. Sulaukti komentarų ir, rodos, eilinių klausimų, kodėl TA vieta yra raudona, tapo išsisukinėjimų mokykla. Beje, nevykusia. O kai paklausia tėvas, kuris tokių dalykų niekada neklausia, norėjosi prasmegti skradžiai į žemę ir daugiau nebegirdėti jokių komentarų. Juk mano galvoje jie skambėjo šimtus tūkstančius kartų dažniau ir garsiau. Veido oda man tapo jautria vieta, apie kurią vengiau kalbėti ir dėl kurios viduje labai išgyvenau.

Kadangi tuo metu visiškai nieko nenusimaniau apie kosmetologiją, man net nešovė į galvą pasigilinti daugiau. Man artimi žmonės gūžčiojo pečiais ir palydėdavo gailesčio kupinais žvilgsniais. Aš greitai nusprendžiau, kad neturiu kitos išeities kaip susitaikyti su tokia padėtimi. Gal kada nors, kai turėsiu daugiau pinigų, galėsiu kažkur kreiptis, nes kosmetologės paslaugos man visada atrodė brangus malonumas.

Taip, išgirdote teisingai: akivaizdžiai matoma raudona veido oda man vis dar siejosi su brangumu, o ne problema, kuriai turiu ieškoti pagalbos. Dabar pat.

Už patarimą apsilankyti pas Rasą Šnirienę esu dėkinga naujai draugei. Ji švelniai paragino ir tiesiog pasakė, kad Rasa yra tikrai labai gera kosmetologė. Žinoma, šiais žodžiais man buvo sunku patikėti. Juk pas kosmetologę niekada nebuvau buvusi.

Man buvo 38 m., kai pirmąkart peržengiau Naugarduko grožio centro slenkstį. Jaučiausi kaip studentė, nes nieko nesupratau ir nepatogiai dėl to jaučiausi. Rasa, jeigu ir jautė, po mano emocijas nesikapstė, iškart pasakė, kad su mano oda bus ką veikti ir kad pirmasis žingsnis yra paprastas – veido odos diagnostika.

Kaip ji buvo atlikta ir ką aš sužinojau po šios diagnostikos, sužinosite kitame blogo įraše.