Nežinau, kaip ir kodėl, bet grožio procedūros ir visi gražinomosi, lepinimosi seansai man atrodė nereikalingas, beprasmiškas dalykas. Kad kosmetologija domisi perdėtai savo grožiu besirūpinančios merginos arba vyresnės moterys (jas mintyse dėl to pateisindavau), o man, “dvasingai” merginai, kuri dievina poeziją ir muziką, nei su tokiomis merginomis, nei į kosmetologės kabinetą tikrai nepakeliui.

Taip galvojau paauglystėje, studijų laikais, o ir vėliau, būdama virš 20 m. Atrodė, kad turiu pagrindą taip manyti. Džiaugiausi švaria oda. Manęs nekamavo aknė, nebent vienas kitas atsitiktinis skaudus spuogas ar tiesiog spuogelis iš tolo šviečiančiantis balta viršūnėle, kurią greitai iš nekantrumo pirštais nukrapštydavau. Su mano veido oda juk viskas gerai, tad kam man ta kosmetologė?

Artėdama link 30 m., pradėjau atidžiau klausytis draugių pasakojimų apie vizitus į grožio salonus. Kaip kosmetologė skaudžiai išvalo veidą, kurį paskui išmuša dėmėmis arba dar didesniais spuogais, dėl ko draugė kelias dienas vengia išeiti į lauką. Arba kad šį kremą rekomendavo kosmetologė, jis brangiai kainavo, bet draugė bando ir laukia pokyčių. O kai pasigirsdavo tokie žodžiai kaip prp terapija, mezoterapija ar mechaninis veido valymas, man iškart susisukdavo galva. Nenorėjau ir nemačiau prasmės gilintis, nes šis tamsus miškas tikrai ne man, o aš – ne Raudonkepuraitė, kurią lengva suvilioti meiliais šiuolaikiškais žodžiais.